2015 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

MAITINIMASIS DORYBĖS GUNOJE PAGAL AJURVEDĄ

Mūsų maitinimasis priklauso nuo mūsų psichinės būsenos. Valgydami mes nesuprantame, kad valgome, jog palaikytume gyvybę. Valgydami mes suvokiame kitus dalykus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus maitinamas tuo, kas jam neskanu, bet tas maistas pakankamai maistingas, tai jo gyvenimas tikrai tęsis. Vienok mes nemėgstame valgyti to, kas mums neskanu. Kodėl mums paprasčiausiai neskanu viskas, kas tik gali palaikyti mūsų gyvybę? Kodėl mums kai kas skanu, o kai kas - neskanu? Mėgavimasis maisto skoniu reiškia, kad pasotinamas subtilusis kūnas ir tai neturi nieko bendro su organizmo pasotinimu. Jeigu mums tiesiog užtektų palaikyti gyvybę, galėtume valgyti tiesiog baltymus, cukrų, riebalus ir viskas. Taigi kodėl mes norime maitintis kažkaip kitaip, turime savo mėgstamus produktus ar patiekalus?




Kai mes pavalgome, pasitaiso mūsų nuotaika, pajaučiame ramybę, komfortą - visa tai yra psichiniai, o ne fiziniai pojūčiai. Fizinis pojūtis - mes jaučiame tik tai, kad pilvas pilnas. Kai žmogus iš tiesų miršta iš bado, jam užtenka suvalgyti bet ką. Kai kūnas iš tiesų išsekęs ir nori valgyti, žmogus suvalgo bet ką ir jam palengvėja. Tada nesvarbu koks maistas ar kaip pagamintas. Kas badavo, tai puikiai žino, kad tikrai taip yra. Jeigu žmogus nebadauja, jis vis tiek nori valgyti kas 4 - 5 valandas. Kodėl? Valgome, storėjame, bet vis tiek norime valgyti. Žmonės galvoja, kad norime valgyti todėl, kad baigiasi maistinės medžiagos. Bet jos tikrai nesibaigia. Norą valgyti iššaukia mūsų protas. Jeigu emociškai pavargstame bendraudami su kuo nors, ar nuo darbo įtampos, tada labai norime valgyti. Taigi išnaudodami proto energiją užsimanome valgyti. Moterys žino, kad jeigu vyras grįžo po darbo, iš pradžių jį reikia pamaitinti ir tik tada su juo kalbėtis. Jeigu moterys to nežino, tai turi šeimyninių problemų. Taigi valgyti nori ne kūnas, bet protas. Protas susideda iš charakterio ir, priklausomai kaip žmogus gyvena, kokie jo charakterio bruožai eikvojami, toks maistas jam ir patinka.
Kadangi protas susideda iš įvairių charakterio bruožų, todėl ir maisto produktai turi būti apjungiami į įvairius patiekalus, kuriuose daug įvairių komponentų. Todėl Vedinė virtuvė prisotinta gausybe prieskonių ir įvairių produktų derinimu. Pagal ajurvedą, žmogaus kūnui per visą dieną užtenka to, kas telpa ant dviejų delnų, kartu su vandeniu. Daugiau kūnui nereikia, bet protui reikia daugiau. Protas gali suvalgyti viską, jeigu tik galėtų.





Pagal skirtingus požiūrius į maitinimą, egzistuoja skirtingos maitinimosi teorijos. Yra maitinimosi dorybės gunoje teorija, aistros maitinimosi teorija ir neišmanymo maitinimosi teorija. Maitinimosi dorybės gunoje teorija tiria kokie augalai yra dorybės gunoje, kuriuos valgant gerėja proto charakteris ir kokių rekomenduojama vartoti daugiau.
Maitinimosi aistros gunoje teorija. Maitinimosi aistros gunoje teorija teigia, kad svarbiausia maitintis taip, kad tai būtu kaloringa, greitai suvalgoma ir labai maistinga. Maitinimosi aistroje teorija išranda įvairius hot-dogus, kai žmogus paprasčiausiai užbėga į kavinę, nusiperka sumuštinį su dešrele, suvalgo ir sotus. Tokiuose patiekaluose duonos produktai tokie, kad kai patenka į pilvą, išbrinksta ir atrodo, kad prisivalgei. Žmogus greitai pririjo, pasijautė sotus ir bėga toliau. Maitinimosi aistros gunoje teorijos esmė yra kuo greičiau, sočiau ir kaloringiau pavalgyti ir kad tai užimtų kuo mažiau laiko. Žmonės, kuriuos valdo aistros guna, visada skuba, bėga, neturi laiko.
Maitinimosi neišmanymo gunoje teorija. Kodėl nereikia valgyti mėsos? Maitinimosi neišmanymo gunoje pagrindinis patiekalas yra mėsa. Gydytojai teigia, kad sveika valgyti mėsą, o ypač smegenis, kepenis. Smegenų valgymas padeda smegenims, kepenų - suteikia jėgų, stiprina imunitetą ir taip toliau. Šiuo metu vyrauja tokia nuomonė ir ją pakeisti yra labai sunku. Gydytojai žiūri į maisto cheminę sudėtį, bet nežiūri į psichinę pusę, kas vyksta su žmogumi, kai jis valgo mėsą. Manoma, kad psichika priklauso nuo saviįtaigos: kaip nusiteiksime, taip ir bus. Bet psichinė žmogaus sveikata įtakoja visą žmogaus sveikatą kur kas labiau, negu cheminė maisto sudėtis.




Jeigu valgome labai puikiai subalansuotą maistą, kuris idealiai tinka organizmui, bet šalia sėdi žmogus, kurio mes nemėgstame - maistas mums nebus skanus… jis tiesiog strigs gerklėje. Todėl labai svarbu valgyti su tokiais žmonėmis, su kuriais jaučiate laimę. Taip pat nereikia iš žmonių, kurie jums nepatinka, priimti jų pagaminto maisto. Neapykanta reiškia, kad yra ryšys su neigiamomis charakterio savybėmis, ir kartu su tokiu maistu gausite tik negatyvą. Pirmiausia žmogui, kuris gamino maistą, reikia linkėti laimės, atleisti jam ir tada galima valgyti jo pagamintus patiekalus. Tokiu būdu valgydami jūs perimsite teigiamas maistą gaminusio žmogaus savybes.
Kol mėsa yra šviežia, gyvūnas savo subtiliajame kūne yra tampriai surištas su savo buvusiu materialiuoju kūnu. Subtilusis kūnas pasitraukia tik tada, kai materialusis kūnas (tai yra mėsa) pradeda pūti. Taigi, nors paskersto gyvūno mėsa padalijama į daugelį dalių, šalia jų visada yra tas gyvūnas savo subtiliajame kūne. Šalia kiekvieno mėsos gabalėlio yra jo savininkas. Kai jūs gaminate mėsą ar ją valgote, gyvūnas jaučia didelę kančią. Jūs juk valgote tai, kas priklauso tam gyvūnui. Būtent todėl mėsa yra maistas, kuris atneša nelaimę. Mėsa griauna mūsų psichiką.
Produktų, esančių dorybės gunoje, savybės. Kadangi yra subtilusis kūnas, tai ir kiekvienas augalas turi savo charakterį. Produktai, esantys dorybės gunoje, iš esmės turi saldoką arba neutralų skonį. Paprastai jie patinka, o ir tinka visiems. Produktai, esantys dorybės gunoje, turi gerą charakterį. Augdami jie, pavyzdžiui obelis, elgiasi neagresyviai kitų augalų atžvilgiu. Šalia obels galima sodinti bet kokią daržovę. Aistos gunos augalai auga taip, kad šalia jų negali niekas augti. Pavyzdžiui, ąžuolas - šalia jo esančius augalus jis užgožia. Arba šermukšnis - laibas medelis, bet jis neleidžia šalia savęs augti niekam. Taigi kai kurie augalai būna agresyvūs, nuo jų gali išsivystyti alergija. Pavyzdžiui, labai agresyvus augalas - ambrozija. Daugelis kenčia nuo alergijos ambrozijai netgi kilometro atstumu, kai sklaidosi ambrozijos žiedadulkės.




Taigi augalai turi skirtingus charakterius ir taip kaip mes gali būti gero charakterio arba blogo. Augalas taip pat turi subtilųjį kūną, tiesiog jis nėra taip išvystytas kaip mūsų. Augalai turi vieną subtilųjį kūną ir vieną emociją per visą savo gyvenimą. Pas mus ir gyvūnus emocijos keičiasi, bet gyvūnai negali mąstyti, o mes galim. Pas mus protas išvystytas geriau. Kadangi augalai turi tik tą pačia emocija visą savo gyvenimą, tai jų stabilumas yra garantuotas: yra dorybės augalų, aistros augalų ir neišmanymo augalų.
Maitinimosi dorybės gunoje pliusai. Pagal Vedas, dorybės gunoje esantis maistas ilgina gyvenimą, valo žmogaus protą, o atitinkamai ir visą žmogaus gyvenimą - šeimos santykius, kūrybines galias, santykius su vaikais ir taip toliau. Šalia fizinės jėgos, suteikia psichinės galios, nuteikia teigiamai. Organizmui suteikia pusiausvyrą, sveikatą, didina laimės pojūtį, ramybę. Maistas, esantis neišmanymo gunoje, žmogų atbukina.
Taigi, jeigu žmogus nori studijuoti žinias, kurios atneša laimę, jis privalo atsisakyti viso aistros ir neišmanymo gunose esančio maisto. Kai maistas yra kartu ir dorybės, ir aistros gunoje - valgyti galima. Vedose sakoma: “Tam, kad gauti žinias, kurios teikia dvasinę laimę, žmogus turi iš anksto atsisakyti vartoti mėsą, žuvį, kiaušinius”. Jeigu žmogus tai valgo, jo laimė, teigiami jausmai - bus žemesnio lygio, negu tų, kurie maitinasi teisingai. Toks žmogus netikės ir abejos kiekvienu žodžiu. Jam bus labai sunku priimti tokias žinias. Kažkiek jis gali suprasti, bet įsigilinti - tikrai ne. Vedų mokytis gali tik tokie žmonės, kurie nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių.




Informacijos šaltiniai: audioveda.ru, pixabay.com nuotr

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą