AJURVEDINIAI MAISTO GAMINIMO PRINCIPAI

Egzistuoja Vedinės žinios kaip paruošti maistą dorybės gunoje, nes tai labai svarbu.

Jeigu pjaustote daržoves ir daržovė nukrenta paliesdama kojas, tai ji jau nėra dorybės gunoje. Rekomenduojama jau jos maistui nenaudoti.

Jeigu žmogus valgo kaire ranka, tai kartu su maistu jis suvalgo visas neigiamas žmonių, kurie yra šalia, charakterio savybes. Jeigu šalia nėra nieko, tai palies dvasias. Taigi kaire ranka maisto į burną dėti negalima. Valgyti galima tik dešine ranka. Kairiarankiai taip pat turi valdyti dešine ranka. Jeigu žmogus į burną maistą deda ne dešine ranka, jis susiteršia maitinimosi metu ir jo laimė sumažės.

Jeigu ant grindų pastatote indą, kuriame gaminate, tai prieš nešant jį į stalą jį reikia nuplauti. Grindys laikomos nešvaria viena, o stalas – švaria.

MAITINIMASIS DORYBĖS GUNOJE PAGAL AJURVEDĄ

Mūsų maitinimasis priklauso nuo mūsų psichinės būsenos. Valgydami mes nesuprantame, kad valgome, jog palaikytume gyvybę. Valgydami mes suvokiame kitus dalykus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus maitinamas tuo, kas jam neskanu, bet tas maistas pakankamai maistingas, tai jo gyvenimas tikrai tęsis. Vienok mes nemėgstame valgyti to, kas mums neskanu. Kodėl mums paprasčiausiai neskanu viskas, kas tik gali palaikyti mūsų gyvybę? Kodėl mums kai kas skanu, o kai kas - neskanu? Mėgavimasis maisto skoniu reiškia, kad pasotinamas subtilusis kūnas ir tai neturi nieko bendro su organizmo pasotinimu. Jeigu mums tiesiog užtektų palaikyti gyvybę, galėtume valgyti tiesiog baltymus, cukrų, riebalus ir viskas. Taigi kodėl mes norime maitintis kažkaip kitaip, turime savo mėgstamus produktus ar patiekalus?

Kai mes pavalgome, pasitaiso mūsų nuotaika, pajaučiame ramybę, komfortą - visa tai yra psichiniai, o ne fiziniai pojūčiai. Fizinis pojūtis - mes jaučiame tik tai, kad pilvas pilnas. Kai žmogus iš tiesų miršta iš bado, jam užtenka suvalgyti bet ką. Kai kūnas iš tiesų išsekęs ir nori valgyti, žmogus suvalgo bet ką ir jam palengvėja. Tada nesvarbu koks maistas ar kaip pagamintas. Kas badavo, tai puikiai žino, kad tikrai taip yra. Jeigu žmogus nebadauja, jis vis tiek nori valgyti kas 4 - 5 valandas. Kodėl? Valgome, storėjame, bet vis tiek norime valgyti. Žmonės galvoja, kad norime valgyti todėl, kad baigiasi maistinės medžiagos. Bet jos tikrai nesibaigia. Norą valgyti iššaukia mūsų protas. Jeigu emociškai pavargstame bendraudami su kuo nors, ar nuo darbo įtampos, tada labai norime valgyti. Taigi išnaudodami proto energiją užsimanome valgyti. Moterys žino, kad jeigu vyras grįžo po darbo, iš pradžių jį reikia pamaitinti ir tik tada su juo kalbėtis. Jeigu moterys to nežino, tai turi šeimyninių problemų. Taigi valgyti nori ne kūnas, bet protas. Protas susideda iš charakterio ir, priklausomai kaip žmogus gyvena, kokie jo charakterio bruožai eikvojami, toks maistas jam ir patinka.

Kadangi protas susideda iš įvairių charakterio bruožų, todėl ir maisto produktai turi būti apjungiami į įvairius patiekalus, kuriuose daug įvairių komponentų. Todėl Vedinė virtuvė prisotinta gausybe prieskonių ir įvairių produktų derinimu. Pagal ajurvedą, žmogaus kūnui per visą dieną užtenka to, kas telpa ant dviejų delnų, kartu su vandeniu. Daugiau kūnui nereikia, bet protui reikia daugiau. Protas gali suvalgyti viską, jeigu tik galėtų.

VAKARIENĖ PAGAL AJURVEDĄ

Tinkamiausias laikas vakarienei yra 6 – 7 val. vakaro. Šiuo metu jau saulė leidžiasi už horizonto ir maistas turi būti toks, kuris virškinamas padedant Mėnulio energijai. Tai yra daržovės, kurios auga ant žemės, pavyzdžiui, kopūstai, baklažanai, cukinijos. Bulvės čia netinka. Bulvėse yra visos trys gunos, bet Dorybės jose labai mažai, daugiausiai yra aistros ir neišmanymo. Jeigu bulves valgyti atskirai nuo visko, jos neigiamai veikia imunitetą.

Taigi tiesiog bulves valgyti yra nerekomenduojama. Taigi bulves būtinai reikia valgyti su kitomis daržovėmis: gaminti įvairius daržovių ragu. Be daržovių vakare labai tinka valgyti riebius rauginto pieno produktus, tokius grietinė. Pavyzdžiui, labai tinka toks pieno produktas kaip grietinėlė. Pienas tinka taip pat, nes visi šie produktai turi stiprų ryšį su Mėnuliu. Pienas turi tik Mėnulio energijos. Labai tinka daržoves gaminti ne vandenyje, o piene arba netgi grietinėlėje, jeigu tai leidžia žmogaus virškinimo traktas ir piniginė. Daržoves troškinant piene galima naudoti ir bulves, ir netgi morkas, nors jos auga po žeme ir turi saulės energijos. Kai daržovės troškinamos piene, jos netenka negatyvių savybių ir žmonės, kurie vartoja tokius daržovių ragu, neįgaus jokių negatyvių charakterio savybių.

Šiuo metu taip pat tinka valgyti sūrį. Yra toks Adygėjo sūris, kurį galima apkepti ir dėti jo į jau paruoštus patiekalus. Gaunasi labai skanus, stotus ir plataus spektro patiekalas. Žmogus, įjungęs fantaziją, tikrai gali paruošti puikius patiekalus be ryžių ir duonos.

PIETŪS PAGAL AJURVEDĄ

Tinkamiausias laikas pietums 11 – 13 val. dienos. Maistas, kurį mes valgome pietums turi būti visų šešerių skonių: saldus, rūgštus, kartus, sūrus, gaižus (aitrus) ir aštrus. Bet koks maisto produktas savyje turi visą skonių spektrą. Taigi negalima pasakyti, kad juodieji pipirai yra tik aštrūs. Juose yra ir visi kiti skoniai, bet jų kiekis labai mažas. To ar kito produkto skonis nustatomas procentine penkių pirmapradžių elementų - Erdvės, Vėjo, Ugnies, Vandens ir Žemės išraiška. Taigi maisto pietums paruošimo menas yra tame, kaip parinkti maisto produktus ir prieskonius taip, kad gautųsi maksimalus pirmapradžių elementų, kurie reikalingi kiekvienam konkrečiam žmogui, balansas. Šeši skoniai, pagal ajurvedą, padeda palaikyti trijų došų (Vata, Pita ir Kapcha) balansą, kartu atlikdami organizme svarbias funkcijas. Kokiu santykiu kuri doša vyrauja mūsų organizme, priklauso iš dalies nuo to, koks ar kokie iš šešių skonių vyrauja mūsų kasdieniniame maiste ir mitybos įpročiuose.

Pagal Vedų kultūrą, kuo ant stalo daugiau patiekalų, tuo labiau klestės šeima. Vedose yra įdomių pastebėjimų, kaip nustatyti bendruomenės civilizuotumo lygį, paprasčiausiai užėjus į svečius? Pasirodo, tai rodo du faktoriai: pirmasis – tai skirtingų patiekalų, kuriuos šeimininkė patiekia ant stalo, skaičius. O antrasis – šeimininkės naudojamų prieskonių kiekis.

Ir šiais laikais mes, laukdami svečių, arba kai einame į svečius, tai šeimininkė visada stengiasi maksimaliai paįvairinti stalą. Tiek, kiek tik ji gali. Iš kur ši tradicija? Tai – Vedų laikų tradicija. Vedų kultūroje, kuo daugiau ant stalo bus įvairiausių skirtingų patiekalų, tuo labiau bus patenkinta Šrimati Lakšmi Devi – klestėjimo, gerovės deivė ir tada deivė tampa palanki šeimininkei, o namai vis labiau klesti. Todėl kiekviena šeimininkė, bent jau kai ateina svečių, o pagal Vedų kultūrą svečias – tai Viešpats, kuris ateina į namus. Taigi svečias garbinamas, juo rūpinamasi kaip Dievu. Kai jam pateikiama daug skirtingų skanių patiekalų, tai skaitoma labai malonu kaip ir svečiui, taip ir namų šeimininkams.

PUSRYČIAI PAGAL AJURVEDĄ

Kalbant apie tinkamus pusryčius, reikia suvokti kas ir kokios yra gunos. Žodis guna reiškia savybės arba materialios savybės. Gunas, kaip ir pačią materialią gamtą, sukūrė Krišna. Materialiosios gamtos gunos yra trys: dorybės guna, aistros guna ir neišmanymo guna. Dorybės guna susaisto žmogų laimės ir žinojimo jausmu. Aistros guna susaisto veikla, ją gimdo nežaboti geiduliai ir norai. Neišmanymo guna susaisto beprotybe, tingumu ir mieguistumu.

Tinkamiausias laikas pusryčiams yra 7 – 8 val. ryte. Šiuo momentu Saulė jau valanda kaip kirto horizontą ir prana (gyvybės energija) mūsų kūne pradeda aktyvizuotis.

Kadangi Žemės gyventojai yra pavaldūs aistros jėgai (gunai), šiuo momentu pas mus būna tokia įdomi būsena: mes jaučiame alkį, jaučiame judėjime pilve. Taip yra dėl to, kad mes esame aistros būsenoje (gunoje) ir pas mus ryte prana juda labai stipriai: ji juda stipriau, negu reikia. Taigi tokį jos judėjimą mes jaučiame kaip alkį: norime kažką suvalgyti. Iš tiesų šis jausmas atsiranda dėl to, kad gyvybės energijos judėjimas labai stipriai aktyvizuoja žarnyną. Vienok toks fenomenas būna tik pas žmones, kurie yra valdomi aistros jėgos (gunos). Dorybės gunos valdomi žmonės, ryte nieko tokio nejaučia, jiems valgyti nesinori. To priežastis yra paprasta: Dorybės gunos valdomas žmogus pastoviai yra laimės būsenoje ir jam iš išorės nereikia maisto, kad būtų laimingas, nes ji visada yra jo sąmonėje.

Kaip nustatyti, kad žmogus yra dorybės gunoje? Labai paprastai. Toks žmogus paprastai valgo vieną kartą per dieną. Ir ne todėl, kad jis toks kantrus, o todėl kad jam daugiau nesinori. Jam užtenka vieną kartą per dieną pavalgyti labai mažai, kad palaikyti kūną, nes jis visgi iš kažko atsinaujinti.

AJURVEDINIO MITYBOS REŽIMO SVARBA

Vienas iš Visatos dėsnių – tai laiko dėsnis. Su tuo susiję tai, kaip mes turime gyventi ir laikytis dienos ir maitinimosi režimo. Laikas mus įstato į tam tikrus rėmus ir mes turime žinoti kokiu metu, kokius produktus valgyti. Jeigu žmogus seka laiko nurodymus ir viską atlieka laiku: laiku valgo tinkamus produktus, tai tampa sveiku žmogumi.

Ajurvedoje apie dienos ir mitybos režimo laikymąsi paaiškinta taip: 50 procentų ligų mūsų gyvenime išvengsime, jeigu laikysimės dienos ir maitinimosi režimo. Likusieji 50 procentų ligų mūsų gyvenime ateina kaip mūsų ankstesnių nuodėmių rezultatas ir juos jau reikia gydyti. Jie ateis, nepaisant ar mes laikomės dienos ir mitybos režimo, ar ne… Bet tie žmonės, kurie laikosi dienos ir mitybos režimo yra daug pranašesni ligų gydyme už tuos, kurie nesilaiko. Kodėl? Todėl kad kai žmogus laiku miega, laiku nemiega, laiku valgo, laiku atlieka įvairias veiklas – šiame žmoguje savaime pradeda kauptis jėga. Tam tikra psichinė jėga.

Saulė ir Mėnulis mums teikia dviejų rūšių jėgas. Saulė mums teikia Tedžas – aktyvumo energiją, leidžiančią mums būti aktyviems. Bet tas pats Tedžas leidžia ir palaikyti mūsų imunitetą, mūsų virškinimą. Mėnulis teikia mums Odžas – universaliąją energiją – neliečiamąją atsargą. Kai, pavyzdžiui, žmogus net ir praeitame gyvenime panaudojo prievartą prieš kažką, tai reiškia, kad kažkuriuo momentu prievarta bus panaudota prieš jį, jeigu tik jis šios nuodėmės neatpirko savo dvasine praktika.